Į elektroninį paštą iš Lietuvos skrieja žinutės apie senai būtus šalčius  mūsų krašte -20ºC ar net  -30ºC. Sunku tuomet  tai įsivaizduot, nes Bankoke naktį temperatūra nenukrenta žemiau +23 ºC. Dieną prakaito lašai „puošia” net ir vietinių veidus, kurie linguoja galvas ir stebisi +32ºC. Ir tai – žiema Tailande.  Vis dar žalia, žydi krūmai, gatvių prekystaliai nukrauti vaisiais, o šviežutėliai geltoni mangai neleidžiai praeit pro šalį, neištraukus 20-30 batų (pinigas) iš kišenės.

Po poros dienų praleistų Bankoke ir bandymo atsigauti nuo jo - Khao Yai nacionaliniame parke, mūsų keliai priartėjo prie senųjų miestų, kuriuose išlikęs  karalystės istorinis palikimas. Visus jų galybės pakilimus ir žlugimo datas  galima susirasti internete - jų nedetalizuosiu.Vienas jų - Ayuthaya  dabar paversta  istorinį senamiestį turinčiu šiuolaikiniu miestu. O Sukhothai – užkoncervuotas - Senas miestas, nutolęs nuo Naujojo keliolikos kilometrų atstumu. Abejuose išlikę tvenkiniai ir šventyklų bokštai ar didžiulės rūmų teritorijos pasakoja apie viduramžiais klestėjusią šalį. Kadangi Ayuthaya vėlesnio laikotarpio -  ji architektūriškai  išraiškingesnė ir daugiau išlikusi.

Vadovaudamiesi patarle, liepiančia  anksti keltis, gerokai prieš 9 valandą ryte dviračiais (nuoma  iki 30 batų 24 val.) riedėjom link šventyklų kompleksų. Ir tikrai nesigailėjom. Apie 12 valandą magnolijų, pasidabinusių baltais žiedais, šešėlių nebeužteko pasislėpt nuo kaitriai spiginančios saulės.
O Lophuri miestuką aplankyt vertėjo tam, kad suprastume tajų budizmo įskiepytą  pakantumą net... beždžionėms (dievo Kala pasiuntiniams).

Kiekvienų metų lapkričio mėnesį tūkstančius aukotojų sutraukia Phra Prang Sam Yod  šventykla, prie kurios ir gyvena keli šimtai ar tūkstantis makakų. Ir stalai būna nukraunami vaisiais, kiaušiniais bei kitokiu gėriu, tikintis dievo užtarimo, atnašaujant ilgauodegėms. O ir kitomis dienomis beždžionėlės nelieka alkanos. Žino kaip savimi pasirūpinti :). Viso senojo miesto  langai, balkonai apjuosti tvirtomis grotomis ...

Dar Lietuvoje atsiimant Tailando vizą, ambasados darbuotoja prasitarė, kad pas mus padaugėjo emigrantų iš šios šalies. Spėčiau, kad daugelis jų yra įsidarbinę tajų masažo salonuose. Neteko Vilniuje tokiame lankytis, bet Tailande išbandėm kelių meistrų sugebėjimus ir net užmezgėm ryšių. Visų jų masažo  technika  skyrėsi, bet  sunkios turisto kojos palengvėdavo visada :)
Daugelis, matyt, yra girdėję apie žuvytes „kojų šveitikes“, nuvalgančias odos atplaišas ir negyvas ląsteles . Mes tokį malonumą patyrėm, kopdami šalia Kanchanaburi esančio Erawan parko  krioklių slenksčiais. Nuo 7–ojo  sukaitę leidomės saulėj išdegusio miško takais  ir pūkštelėjome  į vėsų krioklio vandenį. Ir staiga į  kojos pirštą įsikibo žuviukas -nuostabai ribų nebuvo... Bankoke akvariume teko matyti piršto dydžio žuvytes, apspitusias šūkčiojančio užsieniečio kojas. Bet tik  dabar supratau, ką reiškia šalia krioklio slenksčių pakabinti skelbimai draudžiantys šaukti. Beliko mums įsikąsti į rankos pirštą... Aplink žmonių, sekmadienio popietę besimėgaujančių šiuo masažu netrūko, kaip ir žuvų - mažų ir didelių (jau ir iki 40cm ilgio). Ir visa tai - už įėjimo į parką kainą.

Dar keli malonumai laukė mūsų Kanchanaburi. Mažas džiaugsmas – nepakliūti po traukinio ratais, vaikščiojant Kwai upės tiltu, pastatytu II pasaulinio karo metu japonų belaisvių. Gerai, kad traukinio prižiūrėtojas išgainiojo smalsuolius į tilto kišenes. O kaip nepapasakot apie vakarienę „Pasidaryk pats‘“ už 90 batų naktiniame turguje. Ant stalo pastatomas dubuo su kepimo grotelėmis ant anglių bei prieskuoniuotu vandeniu. Belieka nuo bendrų padėklų rinktis jūros gėrybes, mėsikes, žoles ir lakštinius ir pasijungus virėjo azartą eksperimentuoti bei skanauti. Mums pavyko, net ir dabar susikaupia seilės burnoje... Dar buvo  budri nakvynė (200 batų) driežiukų apsuptyje  ir vaiskus rytas poliniame namelyje ant vandens už 200 batų.

Kelionė iš Kanchanaburi  iki Andamanų  jūros (apie 700 km) - greita ir pakankamai sklandi. Pasitikėjom autobuso bilietų  pardavėjais ir vairuotojais, tad bereikėjo naktį praplėšus akis išsiristi iš vieno autobuso ir laukti atvažiuojant kito su viltimi, kad būtent reikalingas mums čia sustos. Su mažais nuotykias išvykę 6 val vakare, 6 ryte jau buvome pajūrio mieste Ranong .

O čia „atradome“ nedidelę Ko Phayam salą su 500 gyventojų. Į  maršrutinį (9 val.) keltą, kol sudorojom musulmoniškos virtuvės  pusryčius, pavėlavome. Iki 14 val kelto likę buvo beveik 4 val laukimo. Teko sėsti į ekspresą už 350 batų. Drumzlini uosto vandenys nežadėjo nieko gero, bet po 1,5 val plaukimo ir artėjant link salos, jie įgavo žalsvai smaragdinį  atspalvį ir nuskaidrėjo .
Saloje, ties  dviem didesniais balkšvo smėlio pliažais, pribarstyta visokių formų bungalų (namukų) .Čia jūra  vakarais per kelis šimtus metrų atsitraukia, o rytais tingiai sugrįžta. Elektra įjungiama tik sulaukus tamsos keletai valandų ir iki užmiegant pro cikadų chorą skverbiasi dūzgiančių generatorių garsas.

Kalvotas reljefas išraizgytas betoniniais ir smėlio takais tinka tik motoroleriams ir mažiems keturračiams traktoriukams. Motorolerio nuoma - 200-250 batų parai. Mes  2 litrus  kuro  po 40 batų  vos išvažinėjom per tas 2 paras. Saloje jaučiamas ekonominis pakilimas ir ji, net būdama nacionalinio parko dalimi, sėkmingai užstatinėjama prabangias namukais (be varliukų duše, be užuolaidų nuo odų ir su oro kondicionieriais visose patalpose). Ar tik  lemputės vietoj žvaigždžių naktiniame danguje čia  nešvies?

Atėjo laikas „užsidėt pliusiukus” ir įsiamžinti labiausiai turistų lankomose salose Ko Phi-Phi –Leh ir Don  ir kitose. Na, kad visi suprastų, kur buvom :). Smagu buvo pakeliui į jas  plaukiant, šiltame, druskingame vandenyje įkišus nosis, stebėt barakudas ir kitas spalvingas žuveles. O užsimiršimas prisidengti pečius vakare priminė šį geros valandos  pasiplaukiojimą .Vis tik  labiausiai įstrigo  trijų nebylių singapūriečių  linksma kompanija, gestais komentavusi margą laivo turistų būrį ir jauna gidė, diplomatiškais sprendimais išpynusi mini nesusipratimą tarp vaizdų ištroškusių keliautojų.

Sekantis  kelionės taškas Railay (Krabi provincija) - keli kilometrai nuo Ao Nang turistinio kurorto pasiekiamas taksi laivais. Tai pusiasalis, apsuptas vaizdingomis spalvotomis kalkakmenio uolomis, styrančiomis žalsvame vandenyje.Tikras rojus keliautojams ir norintiems pasigrožėti didžiuliais akmenų  varveklias, romantiškais saulėlydžiais paplūdimyje.

Dar iš netikėtų  vietų – Koh Panyee – musulmonų kaimas jūroje ant polių. Įkurtas prieš 200 metų  Ao Phang–nga jūriniame parke. Nusipirkom transportavimą ir nakvynę.  Prieš saulėlydį dar spėjom pavaikščiot 1,5 m pločio takais tarp namukų, pastebėt gyventojų buitį, vaikų žaidimus, papuoštus katinėlius (šunys kaip ir alkoholis saloje draudžiami) Pasiklausyt nenutrūkstančio vakarinio korano skaitymo. Saulei nusėdus tarp uolų, miestelis staiga apmirė ir pasinėrė į nakties ramybę, o gyvenimas vėl užvirė išlindus pirmiems saulės spinduliams .
Aplankėm ir Khao Tapu  (žymiojo agento 007 salą). Praplaukėm mistiniu  tajams mangrovių mišku, paklaidžiojom tamsiomis uolomis su stalaktitais ir stalagmitais.   Valandėlę pasiirstėm  baidare trise su chief capitan (baidares kapitonu-tajumi), išskirtinai mums parodžiusiam  visą uolėtą ir vertikalių angų išvarpytą salą. Piniginės derybos (nuo 250 iki 150 batų žmogui) šiai pramogai buvo palankios ir sutaupytus pinigėlius palikom mūsų kapitonui .

Nenorėdami pavėluot į skrydį šiaurėn jau prieš parą atsidūrėm netoli Phuket oro uosto. Hat Nai Thon, Mat Nai Yang, Hat Mai Khao miestukai neišgąsdino, o pakankamai gerai nuteikė savo skirtumais.Viename radome mažą, tarp kalnų pasislėpusį pliažą. Kitame -gurmanišką jūros gėrybių vakarienę. Mai Khao paplūdimys su pušų kvapu priminė Palangą.... kažkam gal pasisektų  čia pamatyt ir jūros vėžlius, dedančius kiaušinius ar įžiūrėt 20 m gylio rifo dugną.

Iš lėktuvo į Chang Mai keleivių net 80 procentų buvo  turistai ir tai nestebina - bilieto kaina tik apie 100 lt. Kartu tai nežadėjo nieko gero viešbučių paieškai. Iš vienoje gatvelėje esančio turistinio geto (kas trečias namas – pritaikytas nakvynei ) tik viename suradome belangį kambarį už 500 batų. Šis antras pagal dydį Tailando miestas įsiminė begaline prekyba (atvykstama atsinaujinti savo garderobo pigiais marškinėliais, žvejų (one size) kelnėmis  ar per 18 valandų pasipuošti  a la Armani kostiumu, pasiūtu specialiai tau). Apibėgti žinomesnes (o jų daugybė) šventyklas. Išgerti puikios kavos, aplankyt gyvačių, dramblių, apsnūdusių tigrų  ar orchidėjų fermas.
O įsidrąsinus, net  paskanaut saulėj ir ant žarijų keptų šašlykėlių bei ryžių papločių –pusdienis lovoje, ryjant anglies piliules, bus garantuotas ;)

Jei norit pamatyt kitokį miestą, važiuokit į Pai, kur „living  by  doing nothing“- gyvenama nieko neveikiant.... Autobusas 3 valandas pasikočiojęs kalnų serpentinais įrieda į žmonių minią, geriančių jazminų ar citrinžolių arbatą, stebinčią kinų masažuotoją, kuris tiesiog gatvėje mediniu plaktuku ir kalteliu ieško ties ponios klubais „teisingų“  taškų. O dar  kitas pulkas žmonių, judančių skambant regi muzikai. Po nebūdingų Tailandui (su nusaldintais jūros vaizdeliais) atvirukų ir magnetukų krautuvėles naršo turistai, bandydami suprast kas tas Pai ir pasiųst ženklus draugams iš šio miestuko. Aš nors niekad nebuvau Jamaikoj, bet esu susikūrus jos stereotipą ir būtent čia pajutau tą „jamaikietišką“ Tailando dvasią :).
Rytas atnešė ne tik karštį, bet ir mintį aplankyt vietinių genčių (Lisu, Lahu, Hmong iš Kinijos)  kaimukus, išsidėsčiusius kalnų papėdėj. Išsinuomot dviračius ir solidarizuotis su vietiniais žaliaisiais. Jei būtumėm įtarę, kad minant  į tokią minimalią įkalnę prakaitas bėgs upeliais, jų idėjos būtų likusios tik deklaracija. Grįžtant, tiesa, buvo smagu nuokalnėn leistis su vėjeliu. „Pažalinom” Pai.
O tie kaimukai pasitiko ramybe ir šmėkščiojančiais moterų siluetais. Puošiasi jos  išlikiusiais  tradiciniais  kostiumais  net  bedirbdamos kasdienius darbus.

Po daugiau nei 4 valandų kelionės autobusu (150 km) kalnuose pasiekiam Mae Hong Son. Savitą veidą turintis miestas, įsikūręs slėnyje šalia ežerėlio ir kalno, kurio viršūnėje - šventyklų kompleksas ir apžvalgos aikštelės.

Ryte, šįkart jau išsinuomavę motorolerį, ritomės kalnais aplankyt Noi Soi (ilgakaklių) kaimo. Seniau sutikti pakeleiviai užsiminė, kad tokie kaimai įkurti kaip rezervatai ir gyventojai daug teisių čia neturi. Verčiasi  ryžių gal net opiumo auginimu, pardavinėja savo rankų darbo užtiesalus ir pozuoja turistams.

Kaimo pastatai – mediniai, pakelti  ant polių (kad liūtys neišplautų skurdaus namuko turinio), dengti sudžiūvusiais lapais, sienos – medžių žievės paneliais. Aukščiausioje kaimuko vietoj - kiek didesnis pastatas - krikščioniška bažnyčia.

Na, o įspūdingiausios čia - moterys, nešiojančios žalvarinius iki 22 kg sveriančius žiedus. Jais puošia kaklą, o mažesnius užsideda po keliais. Visai laikais, matyt, aktualu savo turtą nešiotis kartu su savimi...

Šįkart taip susiklostė, kad „pametėm” galutinį kelionės  tikslą - Um Phang miestelį džiunglėse su aukščiausiu  Tailando kriokliu ir natūralioj gamtoj  įdarbintais drambliais. Teko jų ieškot šalia Lampang esančiuose miškuose įkurto „Tajų dramblių konservacijos centre“. Mieli, beje visiškai ne aksominės, o kietos odos savininkai.

Čia juos gydo, saugo, dresuoja, maudo, o duonai drambliukams tenka  patiems užsidirbi, nešiojant turistus ant kupros, tapant paveikslus....
Centre prasilenkėm su moksleiviais, pasipuošusiais įvairių epochų tajų rūbais. Šalia dramblių tai buvo tarsi paveikslas iš praeities.

Dar įdomybė iš šio regiono, kuri galėtų  pradžiugint ir įkvėpti  didžiuosius Lietuvos patriotus . Lampang mieste  8 valandą ryte ir 6 vakare kelioms minutėms visi gyventojai meta darbus ar kitus užsiėmimus  bei  sustingsta giedodami šalies himną. Prieš keletą metų čia buvo,o gal vis yra, Tailando komunistų  centras – gal tai auklėjamoji akcija? Tik spėlionės ...

Visos trys su trupučiu savaitės prabėgo greit, palikusios šiltos jūros prisiminimus, kalnuose nukritusių didžiulių medžių  lapų čiūžavimą. Burnoje vis dar   mango skonis ir tajų blyneliai su įdarais, kepti didžiulėj keptuvėje naktiniame mieste. Dar tamsios tajų akys ir motorolerio vairuotojo, vežusio į autobusų stotį 2 turistus su didelėmis  kuprinėmis ant savo moto 70 km/val mieste, per   raudono šviesoforo signalą, šūksniai: “no money ! Thai are good people!” (be pinigų, tajai - geri žmonės).

Apkeliauta nemažai ir pažadą, išklot savo asmeninius subjektyvius patyrimus šioj šalyje, visai įdomu pildyt. Kaip ir visose kelionėse, man, vykstant į svetimą šalį norisi pamatyt įvairialypį jos gyvenimą, jei nepabūvot svetinguose namuose, tai bent jau pagyvent šalia savo kasdieninius reikalus tvarkančių čionykščių. Smagu pirkti ir maitintis jų pamėgtose vietose, susipažint su senuoju palikimu, pasigrožėt tuo, kuo jie didžiuojasi, suprast ko siekia ateičiai. Visi atras šioj šalyje tai, ko ieško. Kas toleranciją, kas prostituciją, kas skurdą, kas prabangą...

Tad -
• jei svajojai keliaut Tailandą, ilgai neatidėliok. Niekad nebuvę kolonizuoti, tajai laisva valia ir spėriai  perima globalaus pasaulio ženklus. Picos, mėsainiai  gali išstumti tradicinį maistą , o ryžiai ar lakštiniai - tapti delikatesu. 
• maitintis rekomenduotumėm  „garažuose” - šeimyninio verslo valgyklose, čia yra šaldytuvai ir maistas „nekepamas” saulės spinduliuose.
• prieš įlipdamas į autobusą miesto pavadinimą rodyk žemėlapyje, pageidautina kad aplinkiniai ir vairuotojas  tiksliai žinotų kur keliauji, pažadintų užmigus ar nenuvežtų į kitą šalies dalį, nesupratę tiksliai kur vykstama.
• jei nėra tikslo Bankoke lankytis aukso parduotuvėse, nepasiduok tuk-tuk vairuotojų agento legendos įtakai apie uždarytą Wat  Pho  šventyklą prie karališkųjų rūmų  ir jame medituojančią princesę. Nepateisinę vairuotojo vilčių gaut kuro talonų būsit net ir nesusimokėję  palikti viduryje miesto.
• atsikelkit anksti ir miestelyje sutiksit  budistų vienuolius, renkančius į metalinį dubenį aukas. Vienuoliai - neatsiejama  tajų  kasdienio ir dvasinio gyvenimo dalis. Moterys neturi teisės jų paliesti, jiems rezervuojamos vietos net ir moderniajame Skytrain  Bankoke.
• nuvyk į kalnus ir pažiūrėk kaip gyvena, rengiasi vietinės gentys. Kol jie dar visi nedėvi a la Gucci marškinėlių.
• neturėk iliuzijų   žiemą nacionaliniuose parkuose pamatyt laukinius dramblius, gyvačtes ar šniokščiančius krioklius. Tam yra musoninių liūčių sezonas.
• išbandyk visas transporto rūšis (dviračiais ar motoroleriais - patogiausia įsiliejant į miestų chaosą). Mums 3 klasės autobusai su atidarytais visais langais labiau patiko nei 1 kl - pučiantys šiltą orą. Susisiekimo sistema veikia stebinančiai  sklandžiai . Šalia stoties visada pasitiks vandens taksi ar  rikšos. Tranzuoti saugu, o tajai pasiruošę tave pavežti ir 1 km.
• Damnoen Saduak plaukiojantį turgų reikiai aplankykit  iki 8 val ryto, kol turistų nėra daugiau nei prekeivių (atvykti iš vakaro)
• nusipirk kelionių gidą ar jį pasiskolink. Ačiū  Gabrielei už Lonely Planet (žiemoti Tailande mums su Vyčiu buvo gerokai lengviau :))


2010 sausio mėn. valiutų kursas – 100 Tailando  batų -  apie 7 Lt

Vilma