Slovėnija – rojaus prieigos su kalnais ir ežeriukais
 

Slovėnija – paskutinioji Europos sąjungos šalis mūsų maršute prieš įvažiuojant į Balkanus. Nuo 2009-ųjų „Lonely planet“ išmetė Slovėniją iš leidimo Balkanų gido – bet Gabrielė turi ir senesnio leidimo gidą, su Slovėnija. Šalis tvarkinga, nedaug kuo skiriasi nuo Austrijos.
Į kempingą atsibeldėme jau po vidurnakčio. Atsibusti buvo malonumas – pirmiausia pamačiau krištolinį ežerą, tada supratau kad jis apsuptas kalnų. Tingi ramybė, tuomet – stiprios kavos puodelis. Aplankėme aplinkinius miestelius – Bled ir keletą mažiau išreklamuotų. Bled‘as šiek tiek primena Trakus – miestas netoli sostinės, pilis viduryje ežero, romantika ir minios žmonių. Gražu. Taip pat užsukome į Škocjan uolas – Unesco paveldas ir puikus pasirinkimas karštai dienai :)
Slovėnijoje be kalnų ir ežeriukų yra raftingo, kaitingo, urvų su stalaktitais ir dar ko tik širdis geidžia. Tačiau jūros – tik mažulytis ruoželis, o kainos – ES lygio. Todėl Slovėnija yra tranzito šalis ir ją aplenkia didžiojo turistų srauto pinigai. Čekai, šveicarai ir vokiečiai nesustodami Slovėnijoje būriais važiuoja į Kroatiją. Pikti slovėnai iš tranzitinių turistų ima po 15 EUR mokesčio už keliasdešimt kilometrų greitkelio. Jei ką, tai kalnų keliukai pas juos puikūs – galite greitkelio išvengti ir mėgautis kalnų vaizdais.
 
Kroatija – rojus palei jūrą
 

Nesame mėgėjai gulinėti paplūdimiuose. Kroatiją su draugu planavome prašokti greitai, per keletą dienų. Naivuoliai! Užtrukome bemaž savaitę ir rimtai svarstėme, ar nevertėtų praleisti čia visų likusių atostogų.
Važiavome senuoju vingiuotu keliuku pajūriu. Internetas pilnas gūdžių pasakojimų apie kelionę šiuo keliu. Įtariu kad taip buvo seniau, kuomet tai buvo pagrindinis kelias. Dabar kroatai pasistatė autostradą, tad pagrindinis srautas eina tuo keliu – o pajūrio kelias liko turistų džiaugsmui.
Šis pajūrio ruožas – nesibaigiantis 3D atvirukas. Kalnai, salos, jūra. Šviežia žuvis. Saldūs sultingi vaisiai. Maži jaukūs miestukai. Puikiai įrengti paplūdimiai. Malonūs, bet neįkyrūs žmonės. Kiti poilsiautojai – daugiausia italai, šveicarai ir vokiečiai. Gražūs, įdomūs, skirting miestai. Didingi Dubrovnikai , Splitas , Zadar , Rijeka , Hvar , Korcula . Žodžiu, Kroatijoje galima įstrigti ilgam :)
 

Juodkalnija – rusų „super a+ vip class premium exliusiv“ rojus

Palyginti su Kroatija, kainos mažesnės ~30%, o jūra – tokia pati kaip ir Kroatijoje. Dar galima būtų paminėti miestą Kotor . Keliai – puikūs, nors vairavimo kultūra jau šiek tiek įdomesnė nei Kroatijoje.
Tai – geroji dalis.
Blogoji dalis - blokiniai monstriukai, vadinami poilsiavietėmis. Poilsiautojai daugiausia rusai.Daug nekilnojamojo turto reklamų rusų kalba – “VIP super klass exliuzyv limited”. Klientai atitinkami. Gausybė žmonių paplūdimiuose.
Na, nelabai man patiko Juodkalnijos pakrantė… Nors gal mums tiesiog nepasisekė. Vat, Geras Žmogus ir Kolega Liutauras minėjo Juodkalnijos pajūryje yra tikrai puikių vietų, tiesiog aš jų neradau. Rasite – pasidalinkite :-)
 
Rusų paplūdimį atpirko apsilankymas Ostrog Monastir .  Pastatytas/ iškaltas aukštai kalnuose, tiesiog ant akmens. Epinis patyrimas.  Patyrimo dalį aišku sudarė ir vairavimas siauručiu kalnų keliuku. Bobulytės ant kelio pardavinėja medų ir trauktinę, kavinės kviečia maldininkus sustoti užkasti. Iš pradžių atrodęs pusė velnio kelias vis blogėja ir pradeda nuteikti dvasingai ir pamaldžiai.
Vėliau išsaiškinome kad ten važiuoja autobusai, taip pat galima nakvoti – yra maldininkams skirti bendrabučiai. Kai kurie žmonės nakvoja tiesiog kieme, ant čiužinio po atviru dangum.  Džinsais ir marškinėliais apsirėdę vienuoliai draugiškai šypsosi. Beautiful, sakau komplimentą. Serbish, atsako man.
Radau  filmuką pasižiūrėti
 
Bosnija ir Hercogovina – „no problem“
Kroato papasakotas anekdotas apie kaimynus: “Buvo paskelbtos sprinto (100m.) bėgimo varžybos tarp Juodkalnijos ir Bosnijos&Hercogovinos. Deja, jos neįvyko. Juodkalnietis pavargo bėgti. Bosnis – pasiklydo“.

BIH‘as keliauninkams siūlo kalnų ežerus, upes, haikingą, raftingą, šiek tiek autentikos ir pokario vaizdų. Jiems viskas „no problem“ – ir kai neveikė  mano mokėjimo kortelė, ir kai su visu rimtumu derėjausi dėl kainų. Šiokia tokia atgaiva po Koratiško saldumo ir Juodkalnijos turistų aukso blizgesio :)
Aplankėme puikų miestą Mostar , gerą pusdienį praleidome kriokliuose ir po jais, raftinome. Labai patiko Sarajevo .  Net sudalyvavome miesto Birač šventėje su baidarių varžybomis, gražiausio šuolio (o gal gražiausio naro :) nuo tilto konkursu koncertu.
Keliai BIH‘e įvairūs, tačiau vairuoti įmanomi. Mūsų GPS apie bosniškus kelius nedaug girdėjęs, bet pagrindinius kelius žinojo.

Albanija – skonio reikalas
 
Albanija – keistas kraštas. Maždaug tuo metu, kai mes turėjome A.Smetoną, jie panaikino  baudžiavą. Atsirado vietinis diktatorius. Kinų pavyzdžiu padarė kultūrinę revoliuciją, t.y. išgriovė savo kultūrinį ir istorinį paveldą. Pristatė naujų betoninių monstrų – daugiaaukščių. Taip pat įrengė daugybę bunkerių. Taip šalis užsikonservavusi pagyveno kurį laiką saugiai izoliuota kalnuose nuo kaimynų įtakos.
Šiuo metu pas juos – laukinis kapitalizmas, pirmoji fazė. Prieš kelerius metus jie baigė demontuoti visas nuo karo likusias minas. Padavė paraišką stoti į ES. Ir net pradėjo statyti kelius už Europos Sąjungos pinigus, tad važiuojant pagrindiniais keliais kelio kokybė tikrai gera. Tiesa, GPS apie tuos jų kelius nieko nežino. Žemėlapių jie irgi dar nepasidarė. Kelių ženklų nepropaguoja – juokavom, kad protingas ir taip žinos, o kvailam neišaiškinsi. Vairavimo papročiai – ypatingai savotiški :)
Į Albaniją įvažiavome iš Juodkalnijos, tuomet kelėmės keltu ir važiavome kalnų keliuku. Nors šiek tiek ekstremali, kelionė ĮSPŪDINGA. Visom prasmėm. Tikrai rekomenduočiau važiuoti šiuo maršutu. 
 
Sostinė Tirana . Pasak Lonely planet, Wiki travel, barmenės Makedonijos kavinėje, kelte sutiktų lenkų, šveicarų, olandų ir daugelio kitų šaltinių Tirana turėtų būti nuostabus miestas. Tačiau dievaži, nepajutau jam didelės simpatijos. Gal būt kaltas liepos karštis betoniniame mieste ir purvinos gatvės. 
 
Užtat buvo smagu aplankyti du miestelius – Berat  ir Gjirokastër , kuriuos senesnioji valdžia paliko kaip muziejus po „kultūrinės revoliucijos“. Gražu žiūrėti, malonu būti. Gaila pagalvojus, kad albanai išgriovė visą savo istorinį palikimą ir paliko tik kelis miestus. 
 
Makedonija 
 
Po Albanijos, Makedonija pasirodė tikras civilizacijos ir kultūros žiedas. Keliai sužymėti, tuneliai prakasti ir kartais net apšviesti, bendrai tvarkos daugiau.  Aplankėme Wiki ir Lonely planet labai rekomenduotą Ohrid ežerą (kurortinis miestelis + UNESCO paveldas).  Miela, bet po visų seniau matytų Balkanų grožybių nebestebina.
 
Sostinė Skopje , Motinos Teresos gimtasis miestas, man labai priminė Kauną. Ir architektūra, ir išplanavimas, ir atmosfera. Įdomi gatvė, kurioje buvo virtinė auksinių papuošalų ir nuotakų parduotuvių. Deja, ten ilgai neužtrukome ir man niekas nieko nepirko, net mažiausio auksinio kolje :)

Trys praktiniai klausimai
1) Ar važiuoti į Balkanus liepos mėnesį? 
Kelionių vadovai vidurvasarį įprastai keliauti po Balkanus nerekomenduoja. Liepos mėnesį prasideda masinės atostogų metas, dėl ko žmonių kiekis ir kainos dramatiškai auga. Be to, tikrai karšta. Pažįstami prieš kelionę šaipėsi – ar seniai saunoje bebuvot? In your face, bičiuliai ;) Lietuvoje tuo metu buvo tas pats.
Nesiginčiju, vėlyvą rugpjūtį ar ankstyvą gegužį turėtų būti vėsiau ir maloniau keliauti. Bet ir liepos mėnesį keliauti įmanoma. Pirma, jūsų paslaugoms Kroatijos pakrantė. Bosnijos ežeriukai ir kalnų upeliai – vėsinkis į sveikatą.  Be to, turėjome neblogą sistemą – ryte keliesi, apžiūri ką verta apžiūrėti; per pietų karštį – transportuojamės iš taško A į B (būkite atsargūs su kondicionieriumi mašinoje), pakeliui stoji maudaisi. Vakare atvėsus vėl apžiūri žiūrėtinus dalykus. Taip daugelį miestų pamatėme „rytiniame“ ir „vakariniame“ režime.
Žodžiu, geriau būtų klausyti kelionių vadovų patarimų. Bet jeigu labai, labai reikia atostogų, liepos mėnesį tikrai nepražūsit.

2) Kaip maitina?
Slovėnijoje maitino skaniai, europietiškai. Kroatijoje ragavau nuostabią žuvienę. Bosnijoje, Albanijoje ir Makedonijoje skaniai valgyti neteko. Dauguma patiekalų – improvizacijos kotleto tema, maistą kepa fritiūrinėje, net žuvį. Bet negali pykti – kai turi tokius fantastiškus vaisius, kito maisto gali ir nebūti :) Ir kavą verda puikią – matyt nuo tų laikų kai Balkanus buvo užkariavę turkai.

3) Kiek kainavo?
Degalai ir kelių mokesčiai – 2200 Lt. Maistas Kroatijoje ir Slovėnijoje – panašiai kaip ES. Kitose šalyse – kiek pigiau nei Lietuvoje. Nakvynė dviems, nakčiai, vidutiniškai ~30 eur. Kroatijoje už šią sumą gaudavome kempingą, Bosnijoje – kambarį, Albanijoje – apartamentus su kondicionieriumi. Kempingai Kroatijoje galėtų lygintis su itališkais ar prancūziškais – įprastai puikiai įrengti, švarūs, ant jūros kranto.
Kroatijoje apartamentai su terasa ir laiptais į privatų pliažą, toks asmeninis rojus, gali kainuoti ~100 eur parai. Į pastaruosius norėčiau dar kartą nuvažiuoti ilgesniam laikui. Idealu būtų – visam likusiam gyvenimui ;-) 

Aura Fox
______________________
*Atsakomybės apribojimas. Šiose puikiose šalyse praleidome viso labo tris savaites. Įspūdžiai subjektyvūs. Jie priklauso ir nuo tokių banalių dalykų kaip ar skani kava buvo ryte, ar padavėjas buvo malonus ir šypsojosi, ar labai tą dieną kaitino saulė. Regis, šios šalys sparčiai vystosi – todėl labai gali būti, kad po keleto metų rasite jau kitokius Balkanus . Dar geresnius :)