Tailandas
Railay Kur kalnai gina jūrą

Kaip prisimenam, ta vieta mums taip ir liko kažkokia užburta ir neįtelpanti į rėmus…
Railay - tai ne miestukas, tai ne sala, o tiesiog paplūdimys netoli nuostabiai atsipalaidavusio Krabi miestelio. Vieta turi savo sielą, o ją nuo tuščių poilsiautojų gina aukščiausios uolienos ir neperžengiami kalnai. Yra tik vienas kelias – vandeniu.
Atplauki ir tas klausimas niekaip neišeina iš galvos – tai kur tu – žemyne, saloje, uoloje? Mums lengviausia buvo apsistoti ties atsakymu – saloje,- nors jis nebuvo teisingiausias.
Ačiū šiai vietai ir už tikrą liūtį. Savo namuke iš bambuko lapų pasijutom net nesaugūs. Keistas jausmas bijoti lietaus – o jei jis nuraus mūsų namukio stogą? :)

Dar labai pasiilgom funky beždžionių. Na iš tiesų, tai buvo lemūrai :) Tos mažylės sugebėdavo priversti šypsotis. Tik pakeli akis - žiūri iš lapijos su įstringančiais baltais akinukais. Ir tas vaizdas lydi visą dieną. Deja, nepavyko nufotografuoti. Bet kai jas pamatai, norisi tik gėrėtis, o netraukti technikos :)
Visus prisiminimus apvainikuoja baikščioji jūra. Kai vakare jūra tau skalauja kojas, iškištas pro bambukinio namuko prieangį. O iš ryto ji pabėgusi, kad belieka bendrauti tik su krabais ant kranto, kurie laksto po ilgą akmenuotą kelią – jūra kažkur toli toli. Laukiam vakaro...

http://www.youtube.com/watch?v=jL3TIiMmRV4&feature=player_embedded

 Koh Phangan, Tailandas (3)
Sala – mozaika

Atrodo sala, maža žemės atplaišėlė, turėtų būti vientisa savo siela ir spalva, kad galėtų išgyventi toli toli vandenyne. Tačiau Koh Phangan labiau panaši į didelę mozaiką... Mozaika, kurioje dominuoja balta, žalia, neoninė ir pilka spalvos.
Baltasis stiklas – namai. Čia mums buvo geriausia. Mažučiukas nameliukas ant jūros kranto, baltas baltas smėlis. Vaikai žaidžaintys su ant kranto išmestais koralais. Valtelė, kurią kiekvieną rytą apsemdavo vanduo, o vakare ji jau būdavo pasiruošus plaukti. Išsišiepę krabų gaudytojai, kurie su metaliniais šaukšteliais kasdavo smėlį ieškodami mažose kriauklelėse pasislėpusių krabų. „For noodle soup“ – juokaudavo jie. Kad paveikslas būtų pilnas visus šiuos vaizdus dar reikia apipilti saldžiu saldžiu sirupu iš rytinių mangų, mangostinų, dragon vaisių, guavų, saldžiųjų ananasų...

Žaliasis stiklas – gyvybė ir vietiniai. Vietiniai čia kaip ir visame Tailande – šypsosi, džiaugiasi tavimi. Aš tik džiaugiuos, kad jų čia yra ir sala nėra palikta praeiviams turistams. Juk vietiniai kuria stabilumą su savo taisyklėmis ir tvarka. Puikiausias tvarkos pavyzdys – beždžionės čia irgi dirba ir užsidirba :) Vieną rytą mus pažadino krintantys kokosai... O mums vis kildavo klausimas – kas nuskina tuos kokosus iš taip aukštai.

Pilkasis stiklas – pilkieji viešbučiai. Deja, jie vis arčiau ir arčiau... Išstumiami mediniai nameliai ant jūros kranto ir statomi prabangūs viešbučiai. Tik norisi tikėtis, kad šios salos neištiks toks likimas kaip jos kaimynės ir ji netaps pilkoji...
Neoninis stiklas – full moon party. Kaip turėtų atrodyti neoninis stikliukas? Na nežinau, turbūt kažkaip labai nenatūraliai. Bet ir full moon party yra kažkas keistai nusakomo... Nieks nežino iš kur ir kaip ji atsirado – bet ji gyvuoja puikiai. Kiekvieną pilnatį į šventę ant jūros kranto susirenka tūkstančiai poilsiautojų ir vietinių. Koh Phangan vietinis laikraštukas giriasi, kad per 30 000 žmonių. Siaučiama visą naktį, o iš ryto saulė pabudina per ilgai užsišventusius. Kas ir kodėl ten taip visus traukia – žinoma, legenda. Daug nealizuojant – ten tiesiog faina. Šokti, siausti, kai tavo kojos kasasi į baltą baltą minkštą smėlį, kai gali šokti į jūrą, kuomet jau pajutai, kad užkaitai – full moon party kokteilis kuris veža. Negalima išbraukti ir labai keistų „parčio“ gėrimų – bucket (plasmasiniai kibiriukai). O įdomiausia,- jų pardavo būdas. Merginos šaukia I love yuo,  Free kisses ir dar daug įvairių ne pačių padoriausių šaukinių. 
 
Sala mozaika, kuri mums labai labai patiko. Geri prisiminimai, kurie liks ilgam.

http://www.youtube.com/watch?v=c8RkacRvqpA&feature=player_embedded

Bankokas, Tailandas (3)
Karaliaus miestas

Sako visos mergaitės vaikystėje svajojo apie savo vestuves, bet aš turėjau geresnę svajonę – būti princese :) Vėliau gerokai paaugus sužinojau, kad princese šiais laikais jau nebe taip ir gera bebūti, bent jau taip nusprendžaiu iš to būrio paparacių, kurie persekioja Anglijos karališkąją šeimą. O dabar, visai netikėtai, po dvidešimt penkerių metų atrandu Tailandą - šalį, kurioje tikrai gera būti princese :)
Joje visi beprotiškai myli savo karalių ir tai daro laisva valia.
Karaliaus atvaizdai visur ir visada – prie įvažiavimų į miestus, gėlių klombuose, reklamos stenduose. Užėjus į bet kurį ofisą, kioską, namus ar net apgaravusią užeigėlę - visuomet išvysi jį žvelgiantį iš prabangiai įrėminto paveikslo ar kalendoriaus. Visos pinigų kupiūros paženklintos tik karaliaus atvaizdu. O tyčia ar netyčia paniekinus atvaizdą ar įžeidus karalių gresia net iki dešimties metų kalėjimas.

Jo buvusios rezidensijos ir rūmai tviska auksu ir karališka didybe. Įžengti čia sunkiau nei į pačią švenčiausią šventyklą – griežčiausiais aprangos kodas, nesuskaičiuojami apsaugos patikrinimai, jokių kamerų ar fotoaparatų.
 
Nesunku suprasti, kodėl tailandiečiai taip myli savo karalių. Karalius jiems - Tailandos pasididžiavimas, saugumo ir nepriklausomybės garantas bei geresnio rytojaus simbolis. Beveik visos Tailando kaimynės per 18-19a. prarado savo nepriklausomybę Europos šalims, o vėliau sunkiai siekdamos nepriklausomybės kariavo pilietinius karus. Priešingai joms, Tailandas ne tik išlaikė savo suverenitetą, bet ir sėkmingai kloja sėkmingos ir turtingos šalies pamatus. Didelis šios sėkmės nuopelnas yra dabartinės karalių linijos, kuri siekia daugiau nei 200 metų, vaidmenyje, kurie panaudojo diplomatiją, kad išlaikytų Tailando nepriklausomybę, bei inicijavo reformas šalies viduje modernizuojant šalies gyvenimą pagal vakarietiškus modelius.
Todėl ir Bankokas mums pasirodė toks karališkas miestas. Labiau ne savo rūmų didybe ar karaliaus turtais, bet pagarba ir dėmesiu Tailando karaliui, ir jo didele įtaka kasdieniam Tailando gyvenimui.

07/06 Ayuthaya ir Lopburi, Tailandas
Senovė – šių dienų įkaitė

Ayuthaya – buvusi Siamo karalystės sostinė, įsikūrusi strategiškai patogioje vietoje ir dėl to ilgą laiką klestėjusi. Karaliai iš šio miesto valdė dideles Tailando teritorijas, priimdavo europiečių delegacijas ir statė daug daug šventyklų. Tačiau iki šių dienų liko tik labai mažai – dėka karingiausio Birmos karaliaus, Ayuthaya buvo subombarduota, sudeginta ir sugriauta. Likimo ironija – Birmos karalius žuvo, kai šalia jo sprogo patranka nukreipta šaudyti į Ayuthaya miestą.
Anksčiau esame lankę romėnų laikų griuvėsius ar iš viduramžių likusių pilių liekanas, o Tailande pirmą kartą žiūrėjome ir grožėjomės visai kitokios kultūros architektūra ir palikimu. Įspūdis labai stiprus – budistų šventyklų liekanos, Khmerų įtakos architektūros pavyzdžiai chedi (kūgio formos budizmo monumentas) ir prang (kukurūzų burbuolę priminantys bokštai), Budos atvaizdai - nieko panašaus iki šiol nesame matę.
 
Lopburi miestelį visi lanko dėl beždžionių, kurios nusprendė Tailande įkurti pirmąją pasaulyje beždžionių archeologijos bendriją. Senus laikus menančioje budistų šventykloje apsigyveno daugybė makakų, kurios čia įvedė savo tvarką – reketuoja turistus, „prižiūri“ šventyklos liekanas, pešasi ir laksto po šventyklos teritoriją. Didžioji dalis Lopburi miestelio kenčia, nes beždžionės laksto laidais, stogais ir langais, laužo ir gadina viską kas blogai pritvirtinta ir palikta ne vietoje. Bet jaustis tokiame dideliame chaotiškame zoologijos sode visai smagu :)
 
Šie du miestukai, kuriuos aplankėme iššokdami iš riedančio traukinio Bankokas – Chiang Mai, buvo patys groteskiškiausi ne tik visame Tailande, bet turbūt ir visoje mūsų kelionėje. Nebuvome pasiruošę tokiai didelei priešpriešai tarp šiuolaikinių pastatų, vietinių gyvenimo ir gyvosios miesto dalies su senovės palikimu. Šventyklų griuvėsius ir liekanas užgožia ir beveik pasiglemžia betoniniai pastatai, asfaltas ir bjaurus eismas. Todėl nors senovės alsavimas žavėjo ir traukė, miesteliuose pasilikti ilgai nesinorėjo. Traukėme toliau link Chang Mai :)

14/06 Pai, Tailandas (3)
Čia gera ir jauku kaip karštas pyragas su pienu

Tas beprotiškas internetas daro pasaulį tokį mažą ir net nežinai – tuo reikia džiaugtis ar liūdeti?
Esame Tailando šiaurėje jau toli toli nuo Bankoko. Tiksliau pusė paros naktiniu traukiniu su besišypsančiais tailandiečiais bei susikaupusiais vienuoliais iki Chiang Mai, o nuo ten dar keturios valandos klerančiu autobusu kylimo į kalnus. Kažkoks didvyris net suskaičiavo pakankamai tiksliai – iš viso 762 posūkiai iki tarp kalnų gulinčio Pai miestelio.
Ar nejuokinga, kad miestuko pavadinimas toks panašus į anglišką žodį PIE? Atrodo, kad tajai neatsitiktinai parinko šį pavadinimą. Čia taip gera ir jauku, kaip karštas pyragas su pienu :)
Rašydama šiuos žodžius sėdžiu su nutukusiu mopsu baseino pakrašty :) Jis turbūt mielai su mumis keliautų dar toliau į šiaurę - vargšiukas nuo nepakeliamos dienos šilumos apdovanoja kiekvieną, siekiantį jį paglostyti, pūkų pūkais kaip nužydėjusi pienė. Vis laukiu, o  pas mus jau temsta. Nuostabus grožis jau keliauja miegoti - kalnai slepiasi po vakarine skraiste, o ryžių laukas jau visai susigėdęs ir išsitrynęs... Lauksiu rytojaus vėl grožėtis gamtos ramybe. Myliu šią atvirą ir žalią erdvę.
Ir vis dar laukiu, kai susiskambinsiu su šeimyna ir panirsiu į Lietuvos kasdienybę. Mes taip toli ir kartu taip arti. Kaip nepasimesti, kur šiuo metu esi?