Velykos be kiaušinių
Atgal
Skaityti komentarus (2)
Velykos, Kalėdos ir visos gražiosios tradicinės šventės - jos ištraukia mus už ausų iš besisukančios rutinos. Mūsų Velykos šiuo aspektu buvo tokios pat, bet visuo kitu išsiskyrė iš visų dvidešimt penkių gyvenimo Velykų...

F-1 Grand Prix. Kai artėji prie trąsos, jau jauti alsuojant prabangą – blizga naftos pinigėliai, laksto „Petronas“ merginos. Schumacheris šypsosi iš ekranų lyg sakydamas – „Mercedes-Benz, jo tau reikia kaip oro“. Mes po klajonių po Indiją F-1 lenktynėse  jautėmės, kaip Alisos stebuklų šalyje.

Trasa, veiksmas aplinkui ir pačios lenktynės yra nepakartojamas įspūdis. Tai, ką anksčiau matydamove per televizorių, dabar galime paliesti ir pajusti. Pirmą kartą pamačius važiuojančius formulių bolidus trasoje, jų garsas ir greitis kiekvieną kartą siunčia virpuliukus po visą kūną. Bolidai pralekia pro akis labai greitai, vienas vejasi kitą kartu įtraukdami tave patį į bendrą lenktynių jaudulį.

Velykos Malaizijoje
O čia vaizdas kodėl Lietuvoje būtų sunku suorganizuoti F-1 Grand prix lenktynes (nebent Jurgis Kairys praskristų po tiltu :)) 

http://www.youtube.com/watch?v=yoNeEQQVPPQ&feature=player_embedded
http://www.youtube.com/watch?v=frVp9Qg5zsg&feature=player_embedded

Malaysia - truly Asia

Tik praleidus mėnesį Malaizijoje pagaliau atrandam įkvėpimo prisėsti ir aprašyti įspūdžius. O priežastis labai paprasta – Malaizijoje gyvenimas ir keliavimas vyksta labai lengvai, be jokių problemų ar didesnių iššūkių. Mes leidžiames būti įsiurbiamiems į Malaizijos aplinką, mėgaujamės jos aplinka, Malaizijos žmonėmis ir ypač jos maistu.
Į Malaiziją atvykstame po kelionės Indijoje – tad kontrastai su šia šalimi lydės mus visos kelionės po Malaziją metu. Tokiu būdu – lygindami abi šalis – mes atradome Malaiziją su jos privalumais, ir kartu galėjom labiau suprasti, ką gero palikome Indijoje.

Kuala Lumpur
Malaizija yra Islamo šalis sėkmingai išvengusi radikalaus Islamo apraiškų, kurios kankina Iraną ar Pakistaną, o įžvalgūs politikai ir lyderiai sugebėjo sukurti dabartinės Malaizijos gerovę. Tiesa, kelias iki jos buvo sunkus – pabėgus iš Didžiosios Britanijos imperijos priklausomybės, reikėjo sugebėti suderinti malajų, kurie yra tautos pagrindas, ir kiniečių, kurie yra valstybės ekonomikos pagrindas, interesus ir užglaistyti rasinius konfliktus. Valstybės ekonomikos pagrindus padėjo nafta, palmės ir turizmas, bet ne viskas Malaizijoje yra vakarietiška – spaudos laisvė beveik neegzistuoja, o alaus kainos lietuvio akis degina kaip vidudienio Malaizijos saulė.

Melaka
Visą mums patikusią Malaiziją galima sudėti į du paveiksliukus – įspūdingą, gražų ir modernų Kuala Lumpurą bei saulėtus, balto smėlio ir žydro vandens paplūdimius Malaizijos salose. Visa likusi Malaizija keliaujant tarp Kuala Lumpuro ir salų (Malaizijos sostinėje buvome net tris kartus ) mums buvo maži ir jaukūs miesteliai, nacionaliniai parkai su džiunglėmis ir nuo turistų pabėgusiais gyvūnais bei valandos praleistos stebint vietinių žmonių gyvenimą, ypač naktiniuose maisto turguose.

Pulau Tioman
Būdami Malaizijoje patvirtinome kitų keliautojų atrastą tiesą – čia taip skanu, kad pabaigus pietauti ar vakarieniauti jau pradedi galvoti ką kitą kartą vėl skanaus valgysi. Šalies gyventojai ir istorija yra didelis malajų, kiniečių, indų ir europiečių mišinys, todėl jų virtuvėje gaminami ir kepami patys geriausi maistai iš kiekvienos šalies virtuvės. Maistas mus čia taip pakerėjo, kad net vietines moteris pradėjome švelniai vadinti „kotletukais“. Kadangi Malaizijoje Islamas yra švelnesnis nei kitose Islamo šalyse, tai čia moterys turi prievolę dengti tik galvos plaukus ir visada nešioti skarą. Nesame labai „nagli“ fotografai, tad turime tik mažo „kotletuko“ nuotrauką:

Džiunglės, vėžliukai ir Chinatown

Paskutines savaites Malaizijoje praleidome labai smagiai. Kelias dienas vaikščiojome  Taman Negara džiunglėse (kurios mums buvo labiau panašios į lietuviškus miškus), po jų  vėl prisiminėme keliavimą traukiniais Indijoje ir malaizietišku traukiniu važiavome per tas pačias džiungles į šalies šiaurę.
Beveik pusę Malaizijoje praleisto laiko prabuvome salose, ir viena iš jų – Pulau Perhentian – nustebino ypač. Nustebino ne savo grožiu ar paplūdimio smėlio baltumu, ne vandens žydrumu ar džiunglių nepraeinamumu, bet paprastu gamtos stebuklu. Tokį stebuklą iki šiol matėme tik per TV, ir tada atrodė, kad niekada prie jo prisiliesti ar pamatyti gyvai mūsų gyvenime neteks. Mūsų paplūdimyje mėnesis iki mums atvykstant vėžlienė smėlyje paliko daug savo palikuonių, o mums tik atvykus – tie maži padarėliai jau plaukiojo mažame baiseine. Kiekvieną dieną organizuodavom baseino vandens keitimą, vėžliukų surašymą ir bananų bei kalmarų dietą. Smagus užsiėmimas, ypač žiūrint į juos ir svajojant kad bent vienas iš tų vėžliukų, kuris nuo tavo piršto knabinėjo bananą, vėliau plaukios po pietryčių Azijos jūras ir prisimins du lietuvius, kurie jam padėjo užaugti :)

Paskutines dienas Malaizijoje sutikome Georgetown mieste, kurį saloje įkūrė dar vienas britų kolonijinių laikų nuotykių ieškotojas. Nors miesto istorija ne tokia sėkminga kaip Singapūro, bet miestas klestėjo kaip prekybinis uostas, o miesto gyvenimą valdė kiniečių emigrantai. Jie paliko stiprų pėdsaką miesto istorijoje, įsikurdami čia su savo tradicijomis, statydami šventyklas ir clan-house (vienos šeimos ar giminės namas, kuriame įsikurdavo kažkas panašaus į šeimos ar giminės tarybą) ir organizuodami miesto gyvenimą. Tiesa, muziejų ir turizmo informacija nutyli įdomesnius tų kiniečių užsiėmimus – azartinių lošimų ir prostitucijos valdymą bei prekybą opiumu. Toks tas kiniečių gyvenimas Georgetown‘e – kažkuo primena atrodo ne iš piršto laužtus filmus apie kiniečių mafiją.

http://www.youtube.com/watch?v=bs5TeGW8I5M&feature=player_embedded