Į Balio salą atvykau su labai konkrečia nežinojimo būsena, kuri kartu yra ir labai maloni, nes nuo jos prasideda judėjimas ir sužinojimas. Negaliu teigti, kad pamačiau visą salą, tai ir neįmanoma per trumpą laiko tarpą, bet dabar jau turiu jos paveiksliuką, jaučiu skonį ir galiu užuosti jos kvapą. Kontrastai pačioje saloje per daug dideli, kad visų patyrimai būtų vienodi. Visi renkamės skirtingus keliavimo būdus ir galiausiai dėl skirtingų priežąsčių keliaujame. 

Mūsų kelionė truko tris savaites. Be konkretaus plano ir su didele dalimi improvizacijos. Išvengti turistinių vietų būtų naivu, nes pats Balis yra turistiškiausia Indonezijos sala.
Skrendam maršrutu – Vilnius – Helsinkis – Honkongas – Singapūras - Denpasaras. Dvi dienos pašvęstos Singapurui pralekia labai greitai, bet tai jau atskira tema.

Taigi, į Bali parskridome naktį, pavartau Lonely Planet gidą ir bakstelnu taksistui kur mus vežti. Renkames Kutą - kuri arčiausiai oro uosto ir didžiausi šansai rasti nakvynę be išankstinių rezervacijų. Taip ir yra. Viskas vyksta sklandžiai ir mes jau turime stogą virš galvos. Miegoti gaila, juk tiek emocijų – kelionės tikslas pasiektas, tad einame i pajūrį ir prasėdime ant smėlio  iki paryčių. Šilta, tvanku ir ramu, reikia laiko apsiprasti su šia būsena.

Ryte viskas kitaip. Žinojom, kad Kuta triukšmingas kurortas, kur ramaus poilsio nereikia tikėtis, nes čia atvyksta jaunimėlis pašėlti ir plaukioti banglentėmis. Jau pusryčiaujant užmačiau, kad australės ne sultis 9 ryto siurbčioja, o alutį. 

Tad išsinuomojam motorolerį ir nusprendžiam pasidairyti po kitus miestelius. Planas lyg ir logiškas, toks nuoseklus, sakyčiau, net paprastas. Kol neatsisėdom ant motorolerio. Žodį „logiškas“ reikia primiršti, kaip ir „skubus“ ar „ konkretus“. Rezultatas - kelionė iki Jimbarano, kuris yra apie 20 km nuo Kutos, truko mums apie 2 valandas, nes niekaip nepavyko jo rasti. Nesitikėkit išsamių kelio ženklų, ypač ties posūkiais nebūtinai rasite nuorodas. Prie eismo kita kelio puse apsiprantama, prie motorolerių kiekio irgi, bet su nuorodom - tikrai prastai. Jimbaraną pasiekėm su visais įmanomais pasiklydimais ir nuklydimais. Jau nepasakosiu kaip atsidūrėm ties oro uosto tvora. Vis galvojau, gal čia mūsų smegenų navigacinė sistema perkaito. Nėra ko burnoti ant vietinės ženklų sistemos. Na, bet adaptacijai pats tas. Plius - nemokamas įdegis ar greičiau „nudegis“ nepridengtoms vietoms važiuojant motoroleriu. Ypač iš dešinės pusės „gerai“ gavosi. Mums tiesiog norėjosi pasiekti vandenyną ir padoriai išsimaudyti. Saloje esame - kas čia blogo? Bet čia pasirodė irgi problema. Atoslūgis po piet toks didelis, kad Jimbarane bridom bridom..... Nubridę net iki kelių jau ir prigulėm. Vanduo drumstas, šiltas, nieko nesimato... jau man baisu, kad kokia drumsto smelio barakuda negriebtų, bet nieko – bus dar to smėliuko šviesesnio ir vandens skaidresnio....pamaniau sau ir parbridau.

Jimbarane tikėkites žuvies restoranų pakranteje, kuomet vakare, prasidejus atoslūgiui, išnešami staliukai tiesiog ant smėlio,,, tikėkitės vietinio žuvies turgaus, kuriame galėsite nusipirkti šviežių gėrybių ir jas čia pat vietinėje „snarglinukėje“ jums iškeps ant griliaus. Tai skaniausia ką valgiau Balyje. Nesvajokite apie puikų balto smėliuko pliažą. Ir iš viso - per daug nesvajokite. Tiesiog stebėkite, būkite ir viskas atsistoja į savo vietas. Viskas žavu, tik ne viskas iš karto. Moralė tokia.

Antra dieną prie mūsų jau prisijungia planuoti ir laukti draugai iš Lietuvos Vita ir Saulius. Jie mus praktiškai susirenka iš Kutos ir važiuojam visi pas Peterį. Peteris yra mūsų bendrakialeivių geras pažįstamas, vokietis, vedęs indonezietę ir jau keletą metų gyvenantis Balyje, netoli Sanuro. Peteris mus apgyvendino savo name, o pats po poros dienų išskrido. Žmona irgi buvo išskridusi, tad likom nuostabaus namo šeimininkais. Kas gali skųstis tokiu svetingumu? Ne iš karto visi supratom, kad terasa ir yra gyvenamasis kambarys su virtuve ir baseinu, kad nėra sienų ir tik miegoti gali nueiti i kambarį. Nuostabu! Gyvenimas be sienų!

Dar spėjom su Peteriu aplankyti Sanurą. Pavadinom ši kurortą pensininkų rojumi. Gal ne rojus, bet rojaus prieigos tai tikrai. Pakrantė nusėta viešbučiais. Bet ne taip blogai, kaip Nusa Dua.  Ten praleidome gal valandą – daugiau nebuvo ką veikti. Ir nors Nusa Dua garsėja kaip prabangus kurortas – įspūdis, kad iš prabangių viešbučių nelabai kur yra eiti. Tokie mega atskiri pasauliai, su butaforinėm rojaus užuominom, bet mums pasirodė nuobodu. Gal tiesiog mėgstam nuotykius, o kažkas mėgta prabangą. Svarbu visiems būtų gerai. Pakrantėje prabangūs viešbučiai, viskas labai tvarkinga, vaikštinėja apsauga, švaru, konkretu ir nuspėjama. Gal tik pliažas malonesnis nei Sanure.

Sanure labai įtartinai daug žolių vandenyje ir labai įtartinai vietiniai vakarais tose žolėse įsibridę sėdi. Masiškai kaifuoja. Relaksuoja. Ne mums tas rojaus rajonas. Dar ne! Viskas šiek tiek brangiau nei Kutoje, bet skaniai pavalgyti tikrai yra kur. Ramus kurortinis gyvenimas.

Išvykstame porai dienu i Ubudą. Miestelis – Balio kultūros sostinė. Labai skiriasi nuo prieš tai matytų gyvenviečių. Daug šventyklų, galerijų, jaukių retoranėlių. Mums labai patiko.
Čia nusipirkom vienos dienos kelionę dviračiais. Puiki proga pamatyti ryžių laukus, vietinius kaimus, kaip auginama ir gaminama kava, kakava, vanilė, cinamonas ir tt. Visko paragauti. Dviračių minti taip ir neteko ( vargu ar būtų gera mintis kai virš 30 karščio), nes visą laiką važiavom į nuokalnę laikydami nuspaudę stabdžių rankenėles. Pavargo rankos, bet ne kojos. Viską vainikavo nuostabūs pietūs! Buvo turininga diena, nors motorolerio „nudegį“ apvainikavo dviratininko įdegis – visumoj įspūdžių buvo labai daug. Likau apstulbusi vietinių gebėjimu dirbti ryžių laukuose per tokį karštį ir nešti apie 50kg svorio nešulius ant galvos. Ir dar - elegantiškai!

Ubude aplankėme ir šventą beždžionių mišką, pamatėme jame esančias šventyklas ir balietiškas makakas, kurių  čia  gyvena lyg ir apie 300. Kiek supratau – visos smalsios, visos asmenybės.
Tačiau jau buvome išsiilgę skaidraus vandens ir balto smėlio, todėl palikom Balį ir išplaukėm į Gili salas. Keltai plaukia iš Padangbay. Plaukti greituoju keltu kainuoja apie 40$ žmogui į vieną pusę ir trunka apie valandą, bet lėtasis trunka apie 9 valandas, tad pasiderėjom ir gavę šiokią tokią nuolaidą – ryte išplaukėm greituoju keltu. Autobusiukas ryte iš Ubudo mus nugabeno į Padangbay uostą, o ten jau greitai „išrūšiuoja“ kas kur plaukia. Kiek supratau, plukdo net kelios firmos, todėl dėl kainos visada rekomenduoju pasiderėti perkant bilietus. 

Pirmiausia apsigyvenom Gili Trawangan saloje. Čia jautėsi kitas ritmas nei Balyje. Tiesiog kitoks gyvenimas. Balyje - induistai, čia – musulmonai. Skirtumai jaučiami ir žmonių veiduose bei kalboje. Labai įdomu. Indonezijoje yra virš 1000 visiškai skirtingų kalbų. Todėl praktiškai kiekviena salelė turi savo kalbą. Taip ir nesuprastų vieni kitų, jei nemokėtų indoneziečių kalbos.

Gili Trawangan saloje pagaliau pamatėm žydrą vandenį ir baltą smėliuką, kokio nepasitaikė Balyje. Žmonės ne mažiau draugiški ir malonūs. Vyrai ir berniukai čia ypatingai gražūs, tikri maugliai. Ir negali nepastebėti, kad jie tai žino.

Nakvynę surasti nebuvo sunku. Puikūs bungalow su kondicionieriumi kainuoja 25-30$ , be kondicionieriaus, paprastesni apie15$ ,o visai atokiai galima rasti ir už 7$. Vietiniai pasakojo, kad sezono metu viskas būna perpildyta ir žmonės miega tiesiog paplūdymyje. Mums patinka keliauti ne sezono metu todėl tokių problemų nekyla. Labai patiko Coral Beach2 Bungalows, kuriuose gyvenome. Šiek tiek nuošalesni, su puikia pakrante ir draugiškai atsipūtusia atmosfera. Dainos nuo pat ryto!
Taigi – gitaros, laužai, vanduo, smėlis, maistas, saulė.... ir taip mes pamažu „išėjom“. Pradėjom pataikyti į ritmą, niekur neskubėti, klausytis dainų, mirkti jūroje...nardyti...stebėti tą sulėtėjusį gyvenimą, stebėtis kaip jie viskuo džiaugiasi ir kiek daug šypsosi...

... eini iš pat ryto basomis, visi sveikinasi, būtinai kažkas dainuoja „ don‘t worry – be happy“... kvepia naminiu maistu, parplaukia žvejai, niekas neskuba, veidai ramūs ir kur nebūsi „happy“!  Plaukai raitosi nuo šilumos ir drėgmės, oda švelni, nejučia imi pats dažniau šypsotis ... 

Išplaukėm į vienos dienos paviršinio nardymo kelionę aplik visas tris Gillio salas. Išlipome Gilli Airos saloje, kuri pasirodė irgi labai simpatiška. Vis dar galvojome kurią salą pasirinkti sekančią ir nusprendėme ilgiau apsistoti Gilli Meno, kuri mažiausia ir ramiausia. Nors dabar ne sezonas ir kitose salose buvo pakankamai ramu, bet Gilli Meno - papirko. Toks jausmas, lyg esi čia jau buvęs, lyg esi jau uodęs ta kvapą. Geras jausmas. Vietiniai šią salą vadina „honey moon“ sala. Ir gali suprasti kodėl. Čia nerasite pramogų, triukšmingų barų. Tokia idilė. Be mašinų ir motorolerių. Salą pėstute galima apeiti per valandą.  Baltas smėliukas, puikus nardymas.

Vakarais Lupa Mama Joh padaro masažą su kokosų aliejumi, miegasi vis daugiau... galvojasi vis mažiau... visai šalia, vakarop, tyliai meldžiasi moteris apsigaubusi balta skraiste, man tai panašėja į miražą, netoliese maudosi vaikai, kažkur esame ir mes, būtent dabar ... būtent čia... tobula akimirka, kurią sunku nupasakoti.

Čia „išėjom“ visai. Ir ilgam. Nuo šilumos darėsi vis sunkiau galvoti, o galiausiai supratom, kad tai visai nebūtina - tokia nesvarumo būsena  yra nuostabi. Yra gera būti, be didelių klausimų kodėl, be planų, be lūkesčių.

Salos viduryje – druskos ežeras, iš kurio sausuoju sezonu išgaunama druska. Dar netoliese yra kiek pavargęs paukščių parkas, už kurį tikrai neverta mokėti 6 dolerių. Jame gyvena vienas liūdnas krokodilas, pora dar liūdnesnių beždžionėlių ir keletas pasipešiojusių paukščių uždarytų narveliuose. Nors imk ir paleisk visus.

Pabendravom su vietinių šeimyna, gyvenančia salos viduryje. Visi labai ruošėsi Muchamedo gimtadieniui, religinei šventei, kuri turbūt beveik prilygsta mūsų Kalėdoms, nes suvažiuoja visi giminės. Pasiruošimas šventei vyko maždaug toks: pusiau vienkiemyje, vidury salelės, sugūžėjo giminės iš kitų salelių, pasijungė elektrines gitaras su stiprintuvais, repetavo ir derino rytojaus vakaro programą, krūva vaikų užgulę kompiuterį lauke žiūrėjo animacinį filmuką, zujo keli katinai, kandžiojo uodai, pagyvenęs vietinis vyras tobula anglų kalba pasakojo mums apie gyvenimą, o moterys gamino maistą, kurio užsisakėme. Siurealizmas. 

Su dideliu entuziazmu ir viltimi laukėme vietinio kaimelio patiekalų. Istorija tokia - keturi žmonės vakarieniavo: du liko alkani, vienas persivalgė, vienas pavalgė, kas? Taip, nesunku atspėti. Mes.    Toliau gilintis neverta. Negali juk visko žinoti ir pažinti. Galiausiai abejoju ar jums patiktų dumblių skonio jūros špinatai. Man iki šiol nepatinka ir dar ilgai nepatiks.

Laikas grįžti į Balį. Grįžimui pasirenkame lėtąjį keltą. O taip! Kelionė užtrunka  10 valandų. Pirmiausia esame nuplukdomi Lombok salą mažu laiveliu, tada su kinkomu arkliuku nuvežami į stotį, tada su autobusiuku nuvežami į uostą, tada su  valstybiniu keltu („pavargusiu“, bet pilnu turistų) apie 5 valandas plaukiam į Balio salą, Padangbay uostą, o tada autobusiuku nuvežami į Sanurą. Štai tokia navigacija žmogui atsieina apie 20 dolerių. Ir visai normalu jei negaila laiko. 

Grįžtam į Peterio namus kaip į savus. Peteris išvykęs į kitą pasaulio kraštą ir panašu, kad jau nepasimatysim. Taigi, visi „buities rūpesčiai“ maloniai gula ant mūsų pečių. Niekas nesiskundžia. 
Rytinis maršrutas lova - baseinas - kava niekaip netampa rutina. 

Noras užkopti į ugnikalnį niekam nepraeina, tad perkam kelionę į Batur - antrą didžiausią veikiantį ugnikalnį Balio saloje (1717m). Sumokėjom 40 $  žmogui įskaitant ir pavežiojimą po Bali šventyklas. Iki šiol turim įtarimą, kad galėjom nusiderėti.

Mūsų atvažiuoja paimti iš namų 2 val. nakties. Važiuojam 1,5 val. autobusiuku iki starto vietos. Važiuojant naktį stebino šunų gausa ant kelio. Man ėmė atrodyti, kad papuolėm į kokį naktinį kompiuterinį žaidimą, kur kiekvienas šuo yra kliūtis ir reikia pasiekti ugnikalnį tos kliūties „nenukalant“. Gidas nuramino, kad baliečiai labai tiki, kad šunys (ir kiti gyvi padarai) turi dvasią ir jei koks žūtų, jiems tektų toje vietoje nešti aukas  ir smilkyti smilkalus. Tai  iš dalies paaiškina, kodėl tokia masė šunų ir nepasakyčiau, kad labai draugiškai nusiteikusių.  

Vis gi – šunų kliūčių ruožą įveikėm sėkmingai ir patekom į kitą lygį. Dabar reikėjo įveikti ugnikalnį. Gavom vedlį, kuris padalino mums žibintuvėlius ir rodė kelią į kalno viršūnę. Lipome apie 1.5 valandos su trumpomis stotelėmis amui atgauti. Aklina tamsa. Visa kelionė aukštyn - žemyn sudarė apie10 km pėstute.

Buvo taip: kopėme keturiese, plius vedlys ir plius berniukas su 10 coca cola buteliukų, kuriuos kasdieną užneša į kalno viršūnę, kad už 3 dolerius galėtų parduoti ištroškusiems turistams. Štai toks versliukas. Ir kaip nenupirksi tos coca colos. Visi kopė beveik tylomis. Pirmas 20 minučių tyliai panikavau. Labai buvau savimi nusivylusi, nes tirtėjo kojos, viskas lašėjo, jėgų nebuvo, o tikrasis kopimas dar nė neprasidėjo. Taigi, tyliai ėjau ir galvojau, kad aš jau visai višta. Kartojau – višta višta višta.... ir „pramušė“!  Persijungė bėgiai ar kas atsitiko, bet kol pasiekiau viršūnę – energijos buvo perteklius. Emocijos per kraštus. Sulaukėm patekančios saulės ir jautėmės nusipelnę tų nuostabių vaizdų. Juk ne taip lengva pakliūti virš debesų!

Vėliau aplankėme porą šventyklų. Įspūdį paliko Pura Tirta Empul - stebuklingų galių turintys vandens rūmai. Šventyklos baseine yra net 15 magiškų drakonų išspjaunančių versmių vandenį. Lankytojai meldžiasi pakišdami galvą po kiekvienu jų – tikėdami magiška galia. Kiekvienas drakonas atlieka skirtingą misiją. Tad nežinau po kuriuo drakonu papuolė mano vyras ir ko man dabar tikėtis, bet ritualas įspūdį paliko. 

Aišku pasilikome vieną dieną slampinėjimui. Taip jau apsisuko ratas, kad grįžome ten, nuo kur pradėjome - į Kutą. Visai neplanuotai paskutinę vakarienę pavalgėme ten pat, kur pirmuosius kelionės pusryčius. Pasėdėjom triukšmingam paplūdimyje, kur visi susirenka lydėti saulės, stebėti banglenčių. Netrukdė nei triukšmas, nei šiukšlės, nei įvairaus plauko siūlytojai savo paslaugų, ledų ir dar bala žino ko. Viskas būtų tikę, bet tik ne atostogų pabaiga. Man visai nesinorėjo grįžti. Vadinasi, atostogos buvo puikios!


Lina Aidukaitė-Valskienė