04/08 – 22/08 Filipinai (1)
Smaragdinių jūrų šalis

Filipinai visada atrodė egzotiškai, kažkas labai tolimo ir sunkiai pasiekiamo. O dar tie taifūnai ir kitos gamtos negandos. Bet šalies istorija, žmonės ir gamtos grožis yra stipresnė trauka negu galimų pavojų grėsmės. Per kelionę Filipinuose, šalį atradome visai kitokią, negu ją įsivaizdavome. Tikėjomės čia rasti jau beveik įprastą pietryčių Azijos šalių gyvenimą, bet po kelių savaičių šalyje supratome, kad Filipinai pagal gyvenseną ir žmonių būdą yra arčiau Amerikos negu savo kaimynių iš Azijos. Toks buvo mūsų Filipinų patyrimas ir jis mums labai patiko.
Kelionę pradėjome šalies sostinėje Maniloje. Sunkiai sekėsi suprasti, kaip tose mažose  salose sutelpa tiek daug filipiniečių, bet Manilos dydis užgožė dar labiau. Lušnynuose bei aktyviai pardavinėjamuose daugiaaukščiuose sutelpa apie 20 mln. gyventojų, o pati Manila yra tik vienas iš 16 miestų, kurie sudaro Manilos kaip miesto administracinį vienetą. Miesto istorija liūdna – antro pasaulinio karo metais miestas buvo tikra amerikiečių ir japonų karo aikštelė, tad iš istorinio miesto praktiškai nieko nebeliko. Pažintį su filipiniečių gyvenimu pradėjome ten, kur jie praleidžia daugiausia laiko – prekybos centruose.

Pasididžiavimas augintiniais viename didžiausių prekybos centrų Azijoje „Mall of Asia“

Iki kelionės galo nesupratome, kas ir kodėl filipiniečius išmokė tokio mandagumo. Kiekviename žingsnyje bet kuris aptarnaujantis personalas arba net ir šiaip pašaliniai žmonės visada į mus kreipdavosi „Hello sir, hello madam“. Iš pradžių stebino, vėliau jautėmės kaip kokie ponai, o galų gale ir patys pradėjome taip sveikintis su aplinkiniais.
Filipinai visu grožiu pradeda atsiskleisti atvykus į Banue, o vėliau į Batad kaimelius. Šios vietos turistų žemėlapiuose yra pažymėtos kaip gražiais epitetais ir žodžiais liaupsinamos ryžių terasos. Kalnuose ir jų papėdėse prieš kelis tūkstančius metų vietinių žmonių primityviomis priemonėmis suformuotos ryžių terasos net dabar sukelia didelį žavesį. Filipiniečiai labai didžiuojasi jomis vadindami jas inžinieriniu, 8 pasaulio ir žmogaus sugebėjimų stebuklu. Jeigu Banue terasos buvo labai gražios, tai Batad kaimelyje esančios ryžių terasos mums atimė žadą, stebino iki paskutinės sekundės kol jas matėme, o dviejų valandų sunki kelionė kalnais padėjo dar labiau įvertinti jų grožį. Jautėmės lyg patys būtume atradę pamirštą civilizaciją.
 
Batad ryžių terasos
Greitą keliavimo tempą Maniloje ir ryžių terasose galėjome sulėtinti atskridę į Palawan salą ir jos sostinę Puerto Princesa. Ispanų kolonijinių laikų palikimas filipiniečiams yra kai kurių miestų ispaniški pavadinimai ir senovinės bažnyčios, nors ispaniškai jau mažai kas kalba. Tiesa, nors filipiniečių tikėjimas ir pasišventimas krikščionybei yra labai didelis, bet kartu jie sugeba būti ir viena labiausiai korumpuotų šalių pasaulyje (geriausias pavyzdys – už mokesčių mokėtojų pinigus apmokėti stendai su politikų reklama ir jų nuotraukomis pristatant kokio nors kelio remontą ir pan.; apskritai geriausias to pavyzdys – Puerto Princesa mero „stendas-reklama“ su Miss Earth gražuolėmis ir šūkiu, kad meras ir gražuolės yra už švarią gamtą).
Jei korupcija yra valdžios nuodėmės, tai azartas yra paprastų žmonių silpnybė. Nors nepavyko sudalyvauti, bet gaidžių peštynės yra nacionalinis sportas nr.1. Gaidžių auginimas atrodo yra kiekvienos šeimos gyvybiškai svarbus reikalas, gaidžiai pririšti su virvute už kojos tupi, gieda, ir visą dieną valgo specialiai jiems sukurtus vitaminus stiprinti raumenims ir pentinams. O įdomiausias filipiniečių azarto pavyzdys – gatvėse vakarais mažiausi vaikai susirenka prie ruletės ir kauliukų metimo stalų, stato vieną ar du pesus už spalvą ar skaičių ir laukia išsižioję, kai galės savo „padaugintus“ pinigėlius išleisti šalia esančiame kioske saldumynams. Veiksmas ir azarto lygis – kaip tikrame kazino, visi šaukia, pergyvena nelaimėję, bet čia pat nenusiminę vėl stato vieną pesą už geltoną spalvą. Ir visa tai daro penkių ar aštuonių metų vaikai.
 
Vaikų kazino
Palawan saloje mėgavomės tuo, ką geriausio gali pasiūlyti Filipinų gamtos grožis – povandeninės upės, džiunglės, kalnai balto švelnaus smėlio ir skaidriai smaragdinis jūros vanduo. Salos grožis mus apžavėjo, kiekvieną minutę jautėmės esantys beveik rojuje.

El Nido paplūdimiai
Filipinuose keliavome daug ir dažnai, turėjome net 3 vietinius skrydžius. Vieną dieną sumušėme savo pačių rekordą – per 12val. laikotarpį važiavome moto rikša, skridome lėktuvu, važiavome taksi, pervažiavome pusę salos autobusu ir tos dienos pavakarėje persikėlėme į kitą salą su keltu. Kad to būtų negana, naujoje saloje dar važiavome jeepney‘iu. Filipiniečiai yra išradingi žmonės – kažkuris iš jų (greičiausiai dirbantis taksi biznyje) sugalvojo sukryžminti autobusą su džipu. Taip gimė tik Filipinuose sutikti džipniai – pusiau autobusai, pusiau džipai.
 
Keliauti Filipinuose padėjo Cebu:)
Ne tik transporte filipiniečiai mėgsta išsiskirti - Filipinuose kepti ryžiai ir makaronai, de maistas facto kitose Azijos valstybėse, užleidžia vietą amerikietiškiems hamburgeriams. Gatvėse juos kepa linksmos filipinietės, o valgant filipinietišką hamburgerį jauti, kad tai rimtas reikalas, tikrai ne kaip koks makdonaldų big makas. Kad Filipinuose maistas yra tikrai rimtas reikalas įsitikini valgydamas bulvių traškučius (ir beveik visus kitus įpakuotus saldėsius ir skanėstus), kurie yra ne tik nekenksmingi, bet ir atvirkščiai – kiekvienas traškutis turi vitaminų A,B ir D. Traškučių suvalgėme keliasdešimt kilogramų, juk su vitaminais :)
Filipinus palikome su truputį skaudama širdimi, kad per greit apkeliavome ir kad per trumpai pabuvome. Tai buvo tikros atostogos tikrai užburiančioje ir fantastiškoje šalyje!