Kelionė į Birmą (Mianmarą) - sustojusio laiko šalis
Kviečiame jungtis prie grupės 2014 vasario 11 - 26 d. Su lietuve kelionių vadove.
Jei norėtumėte keliauti kitu metu - rašykite arba skambinkite tel. 8-686-08919

Daugiau kelionių į Aziją ir Lotynų Ameriką rasite šiame puslapyje.

Pirmas susipažinimas su Mianmaru

Mianmaras, arba senovės laikų Birma, visada atrodė mistiška, nepasiekiama ir nuo pasaulio atskirta šalis. Užstrigusi karinės valdžios gniaužtuose, vargstanti ir neturinti ryšio su išoriniu pasauliu – priežastys, kodėl turistų keliai šią šalį turėtų aplenkti. 2007 metais pasaulis stebėjo, kaip šalies valdžia malšino budistų vienuolių demonstracijas, visus demokratinių judėjimų lyderius talpino į kalėjimus. Net kai kurie opozicijos lyderiai siūlė turistams aplenkti Mianmarą ir tokiu būdu neremti karinės valdžios paliekant savo dolerius valdžios kontroliuojamuose traukiniuose, lėktuvuose, keltuose ar viešbučiuose.
Bet giliau šalies viduje yra paprastas šalies gyvenimas, kažkur nematomai toliau nuo kovos tarp karinės valdžios ir žmonių siekiančių demokratiško Mianmaro. Tas gyvenimas ir žmonės buvo viena įdomiausių mūsų kelionės Mianmare detalių. Besišypsantys, draugiški ir smalsūs – bendravimas su jais ir buvimas tarp jų net sukėlė apgaulingą įspūdį, kad šalies padėtis nėra tokia jau ir bloga.
Pirmas susipažinimas su Mianmaru yra jo sostinė Yangonas. Beveik vienintelis kelias į šalį yra tik skrydis į jos sostinę, nes kertant sieną su Tailandu galima šalyje pasilikti tik vieną dieną, o keliai į šalies vidų turistams yra uždaryti. Praėjus imigracijos postą ir formalumus, kurie buvo beveik tokie patys kaip JAV, pradedi prisiminti skaitytas Džordžo Orvelo knygas 1984 arba Gyvulių ūkis. Keliaudamas šalyje, vėliau net nebesupranti ar knygos buvo parašytos pagal Mianmaro šalies pavyzdį, ar greičiau šalį valdantys generolai sėmėsi įkvėpimo iš šio rašytojo knygų.
Važiuojant taksi iš oro uosto į sostinės centrą, pirmas įspūdis atvykus iš Bankoko, yra lyg sugrįžus atgal į praeitį kokius 20-30 metų. Senos toyotos su vairu dešinėje pusėje (idomu, kad visame Mianmare eismas vyksta irgi dešine puse), pastatai, keliai, aplinka ir išorės reklamos atrodo persikėlė ką tik iš sovietmečio laikų. Geras įspūdis palyginti kaip mes gyvename dabar ir koks gyvenimas buvo tuo metu.
Po eilinių demonstracijų devintam dešimtmety, kai gyvenimas pasidarė visai nepakenčiamas, generolai truputį atleido vadžias ir nustojo šalyje vaidinti kuriamą socializmą. Tad nuo to laiko Mianmaras gyvena pagal daugiau mažiau mums įprastus ekonomikos dėsnius. Bet kadangi valdžia dar vis stengiasi, tai pirmą kartą gyvenime tenka pasinerti į juodąją rinką. Bankuose šalies pinigo čiato kursas yra 6 čiatai už 1 dolerį. Juodoje rinkoje – 1 doleris lygus beveik 1000 čiatų. Juokinga. O ir bankų skyriai kaip iš kito pasaulio – vieni saugomi spygliuota viela ir su sargybiniais, o įžengus į kitus patenki su laiko mašina į Smetonos laikų banko skyrių kur nors Pakruojyje. Visoje šalyje nėra nei vieno bankomato, tad tavo gyvenimas Mianmare yra tuo lengvesnis, kuo tu daugiau su savimi atsiveži Amerikos dolerių. Amerikos doleriai kaip Gyvūlių ūkyje – vieni yra vertingesni už kitus, nes tavo seno, sulamdyto ir suglamžyto dolerio niekas nepriims – tinka tik nauji ir švieži banknotai.
Yangonas yra puiki vieta susipažinti su Mianmaru ir jo žmonių gyvenimu. Dėl to, kad mieste turistams yra tik vienas vertas dėmėsio objektas, visą laiką galima skirti žmonių stebėjimui, įsilieti į gyvenimą gatvėse ir turguose, gerti arbatą tarp vietinių tea shopuose. Yangonas kaip ir pvz. kiti Indijos didmiesčiai, yra didelis, triukšmingas ir chaotiškas. Miestas – užstrigęs praeityje, įkalintas dabartyje ir negalintis pajudėti į ateitį. Kuklus britų kolonijinių laikų palikimas paskendęs tarp neasfaltuotų gatvių, senų autobusų ir netvarkingai išvedžiotų elektros laidų.

Keliaujant po Mianmarą

Po Yangono pradedame keliauti po šalį – turime daug laiko šioje šalyje, tad nusprendžiame jau pačioje pradžioje išklysti iš turistų kelio ir pabandyti pamatyti kažką ne turistiško. Pavyksta visu šimtu procentu – patyrėmė kaip keliauja vietiniai žmonės. Toyotos pikapo gale ant medinių-metalinių suolų pradardame link vieno miestelio, kuriame vėl tokiu pačiu džipu judame toliau ir taip visą dieną. Galų gale galutinio tikslo nepasiekiame, bet kartais pati kelionė yra svarbiau negu jos galutinis tikslas.

Bago & around
Privalomas kiekvieno vizito į Mianmarą maršrute yra ir Mandalėjus – istorinė Birmos sostinė, kurioje prieš šalį užvaldant britams dar karaliavo paskutinis Birmos karalius. Pats miestas nėra nieko išskirtinis, ir kai kurie turistiniai objektai net yra vengtini (pvz. Mandalay palace – atstatytas dėka priverstinio ir išnaudojamo darbo), bet aplink miestą yra išlikę istoriniai miestai (Amarapura, Inwa, Sagaing), kurie savu laiku spėjo pabūti ir Birmos sostinėmis. Didelių, įspūdingų ir svarbiausia išlikusių stebuklų šiuose miestuose nėra, bet aplankius juos ir sudėjus į bendrą vaizdą gali pradėti įsivaizduoti buvusią Birmos galybę ir tuometinį jos žmonių gyvenimą. Karaliai gyveno rūmuose ir statydavo religinius pastatus stupa ir pagoda, valstiečiai eidavo pas kaimynus per ilgiausią pasaulyje medinį tiltą, o vienuoliai medituodavo savo vienuolynuose.

Mandalay & around
Kelionę tęsiame link Bagano – miesto, kuriame mianmariečiai užsiiminėjo šventyklų statymu. Kitaip to nepavadinsi, nes per kelis šimtus metų sugebėjo sumūryti apie 4400 šventyklų. Pačios šventyklos iki šių laikų išliko, nors ir nepačios geriausios formos – dauguma tik raudonų plytų statiniai, viduje yra didelis Budos atvaizdas. Bet bendras vaizdas į visas šventyklas yra užburiantis – per visą slėnį kiek mato akys matosi šventyklų stulpai. Budizmo religijoje yra tikėjimas, kad gyvenimo pabaigoje pastatęs tokią šventyklą padarai labai gerą darbą, tavo karma pagerėja ir padidina tikimybę, kad kitame gyvenime atgimsi kažkuo daugiau nei tarakonu. Tad vietiniai karaliai ir kilmingieji statė šventyklas su užsidegimu.

Bagan
Paskutinė stotelė Mianmare yra Inle ežeras ir Kalaw miestelis kalnuose. Inle ežeras yra savotiškas įrodymas, kad žmonės gali prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų. Mianmariečiai čia gyvena tiesiog ant vandens – bambukinius namus stato tiesiai ežere, tarp kaimelių plaukioja valtimi irkluodami koja (!), ant vandens augina pomidorus, ežere gaudo žuvį ir t.t. Vienuoliai taip pat nepraleido progos gyventi kitaip, o kadangi užsidarius vienuolyne ant vandens labai daug neprimedituosi, tai nusprendė išmokyti kates šokinėti. Tingios ir pavargusios nuo darbo tos katės, bet už whiskas gabaliuką savo darbą padaro. Prieš skrydį į Bankoką dar ilsimės kalnų miestelyje Kalaw, kuriame konkurencija tarp viešbučių vyksta apvadinant konkurentus bendradarbiatojais su valdžia ir kariuomene (tą patį sako tiek vieni, tiek kiti viešbučio savininkai apie savo konkurentus). Bet kalnų ramybė, kaimeliai ir šventyklos urvuose įkrauna ramybės prieš sugrįžtant atgal į įprastą gyvenimą.

Mianmaro žmonės (2)
Kaip Birmoje atradau Indiją

Išsiruošius į šią kelionę turėjau vieną tikslą – atrasti tokį kampelį, kuriame mūsų kasdieniniai vargai ir dejavimai dėl ir taip jau nuostabaus gyvenimo stipriai nublanktų. Labai tikėjausi, kad ta šalis bus Indija. Visad atrodė, kad ten žmonės, nors ir kaip bebūtų sunku, nuolatos šypsosi tau pavejui... Bučkis Indijos liaudžiai – būtinai jums duosiu antrą šansą man nusišypsoti. O kol kas šypsausi pagalvodama apie tos šalies platybes ir grožį :) Dabar negaliu nerašyti apie šiuos mianmariečius, kurie mus supa jau beveik mėnesį.
Hello:) Tas žodis, sklindantis iš visų pusių, toks nuoširdus. Dar pridėk didžiausią šypseną, kuri gali sušildyti ir visą Lietuvą sausio vidury, - kartais sklindančią iš prabėgančio vaiko, moters, kurią prasilenki turguje, vienuolio ar vyruko raudonais dantimis. Ir tas žodis taip lengvai sujungia tokius skirtingus pasaulius – mus, atvykusio iš visiško kosmoso, ir juos gyvenančius taip, kaip kartais atrodo turėtų gyventi visas pasaulis. Keisčiausia idėja aplankiusi ir lengviausiai apibūdinanti, kaip skiriasi mūsų aplinka - jei staiga visi žmonės pasitrauktų nuo šios žemės, niekas turbūt net nežinotų, kad mianmariečiai čia buvo. Motina gamta priimtų atgal jai taip artimą birmiečių gyvenimą - bambukinės trobelės nusilenktų žemei, viskas suirtų ir būtų apkabintas džiunglių. Tik mūsų pilkieji pastatai vis stovėtų ir primintų mūsų keistą amžinybę.
Stebino ne tik draugiškumas, bendravimas, džiaugsmas lyg pamačius seniausiai laukto svečio. Labiausiai  žavėjo kaip žmonės čia moka draugauti su savo didžiausiu priešu – nepakeliamai sunkiu gyvenimu – su ta pačia plačia šypsena, daina ir optimizmu.

Hsipaw
Joy sutiko labai netikėtai – atrodo pats likimas mums lėmė su juos susibičiulaiuti ir kelias dienas praleisti kalnų kaimeliuose. Keliaudami į Hsipow tiesiog išlipome ne tame kaimelyje iš traukinio. O čia jis atrodo mūsų tiesiog laukė. Jau keturis metus jis nepraleidžia dienos neatėjęs į traukinių stotį laukti užsieniečių, kurie taip retai užsuka į kaimelį, nepaminėtą keliautojų biblijoje lonely planet. Pradžioj tai buvo puiki praktika anglų kalbos žinioms, dabar tai jam padeda ir užsidirbti – Joy puikus jaunasis kalnų gidas.
Per tas dienas kartu su Joy pažinome daugiau puikių Mianmaro žmonių nei per visą kelionę. Buvome pristatyti jo klasei – Joy šiuo metu dirba ir anglų kalbos mokytoju. Visi šypsosi, džiaugiasi, klausinėja... Kartais net pasijunti kaltas, kad turi tiek daug laisvės – keliauji. Jiems keliauti neleidžiama, bet jų optimizmas ir džiaugsmas sklinda ir čia: no problem – we jump over the border. Kitaip turbūt ir neįmanoma – be paso, be leidimų, valdžiai žmones laikant po padu pažeidžiant visas jų teises. Bet iš istorijų girdime – teta, dėdė ar kiti giminės tai išbandė. Atrodo baisu rizikuoti, bet ką reiškia tas žodis, kai kiekvieną dieną ne ką lengviau.
Joy supažindina mus ir su savo geru draugu legendiniu miestelio kalnų gidu, kuris mums tiesia žurnalą „Verslo klasė“. Pasirodo jis per kalnus skynėsi su keliautojais kringeliais, kurie savo nuotykius aprašė šiame žurnale. Kaip pasaulis gali būti toks netikėtas! Niang Niang gyvenimo istorija tokia, jog būtų galima drąsiai kurti filmą (ir būtinai naują įrašą). Ir sunkumai jo dar niekaip nepaleidžia – jis su savo dviem dukrelėm palikti vieni. Žmona valdžios įkalinta kalėjime. Artėjant šalies „demokratiniams“ rinkimams į kalėjimus yra uždaromi visi potencialūs lyderiai.
Susitikome ir su Joy šeima. Šeima džiaugiasi naujai pastatytu namu, kurį mums labai sunku būtų vadinti namu – tiesiog keturios sienos ir stogas. Teko laukti dvidešimt metų, o tiksliau sunkiai dirbti turguje pardavinėjant daržoves ir sutaupyti visus 5000 dolerių šiai svajonei.
Nuostabiausia, kad visus šiuos žmones kiekvieną dieną lydi džiaugsmas, daina ir šypsena.  Neapsigaukit taip, kaip mes – vos atvykus ir pamačius tuos šiltus žmones kyla mintis – ne taip sunkiai jie čia ir gyvena. Šypsenos tikrai kyla ne iš jų lengvo gyvenimo.